Bitininkai sako, kad bitės į medų iš daugybės žiedų sudeda ir šviesą, ir šilumą. Natūralus medus - stebuklingas bičių ir gamtos kūrinys.
Medų maistui ir midui gaminti mes naudojame jau daugiau nei 4000 metų, ir ne tik dėl to, kad skanu. Šį auksinį eliksyrą dar egiptiečiai
laikė vaistu nuo visų ligų. Nuo senovės žinomas ir gydomosiomis savo savybėmis: gydo įvairias ligas, geriną miego kokybę, gelbsti streso
atvejais ir, žinoma, padeda išlaikyti jaunystės grožį. Senovės Graikijoje ir Romoje manyta, kad medus teikia žmogui išminties. Senovės
gydytojas Hipokratas, plačiai taikęs gydomojoje praktikoje medų, patardavo žmonėms kasdien jo valgyti, kad ilgai gyventų. Demokrito
įsitikinimu, norint būti sveikam, reikia valgyti medaus, o odą tepti aliejais. Taip pat manė ir Avicena, siūlęs medaus nuolat valgyti
vyresniems kaip 45 metų žmonėms. Bičių medus, anot japonų, natūralių produktų karalius.
Bitės medų gamina iš nektaro. Tai - cukringas skystis, kurį augalai išskiria žydėjimo metu. Todėl medaus skonis ir kvapas priklauso nuo
augalų žiedų kvapo, iš kurių imamas nektaras. Medaus spalva (šviesesnė ar tamsesnė) priklauso nuo geležies ir kai kurių cheminių junginių
nektare.
Medaus rūšys
Medaus rūšys priklauso nuo augalų, iš kurių rinktas nektaras. Nėra nusistovėjusio medaus skirstymo. Bitės niekada nesuneša medaus tik grynai iš
vienos rūšies augalų, todėl medus sąlygiškai skirstomas pagal rinkimo laiką (kokie tuo metu žygi augalai).
Liepų medus daugelio nuomone yra vienas geriausių. Šviesiai geltonas, maloniai kvepia liepomis.
Vartojamas gydyti peršalimo ligoms (sloga, angina, faringitas, laringitas, bronchitas), kepenų bei inkstų ligoms, pūliuojančioms žaizdoms gydyti.
Dobilų medus (rausvųjų ir baltųjų) turi malonų skonį, gelsvas arba bespalvis, susikristalizavęs tampa beveik baltas,
todėl dažnai vartojamas ne tik kaip vaistas, bet ir kaip dietinis produktas.
Grikių medus raudonai rusvas arba tamsiai rudas, aštraus skonio, kai kada kartokas. Susikristalizavęs būna minkštas.
Vartojamas nuo mažakraujystės, kraujagyslių trapumo.
Viržių medus šviesiai rudos arba raudonai rudos spalvos, kartokas, panašus į grikių medų, turi stiprų, bet gana malonų kvapą.
Kiaulpienių medus būna aukso geltonumo, karstelėjęs, labai kvapnus. vartojamas skausmui ir kvėpavimo takų uždegimui malšinti.
Rapsų medus baltas arba šviesiai gelsvas, silpno, malonaus kvapo, truputį kartokas. Vartojamas padidintam skrandžio sulčių
rūgštingumui mažinti, kepenų ligoms gydyti.
Lipčiaus medus (ypač vertinamas Vakarų šalyse) būna tamsus, nes renkamas iš augalų lapų, spyglių išskirto skysčio. Lipčiaus
meduje daug dekstrinų, mineralinių medžiagų, sacharozės ir mažiau invertuoto cukraus, negu nektaro meduje. Jis turi daug šarminių metalų - kalio ir natrio
druskų, mažai vandens ir daug baltymų. Kadangi lipčiaus meduje mažiau vandens ir daugiau baltymų, dekstrinų, jis kelis kartus tirštesnis už žiedų medų.
Cheminė sudėtis
Medus - saldus, tąsus skystis, bičių gaminamas iš surinkto žiedų nektaro.
Nektaras -saldus skystis, kurį išskiria augalų (daugiausia žiedų) nektarinės. Jis susidaręs iš vandens, cukraus (sacharozės),
monosacharidų (gliukozės, fruktozės), dekstrinų, alkoholių (pvz., manito), azotinių ir aromatinių junginių, mineralinių druskų, rūgščių, fermentų, vitaminų, eterini
ų aliejų. Medaus cheminė sandara yra labai sudėtinga ir nepastovi. Medus turi 18-20% vandens, apie 80% angliavandenių (fruktozės, gliukozės, sacharozės, maltozės, dekstrinų),
apie 0,4% baltymų, organinių rūgščių, fermentų, mineralinių druskų (kalcio, natrio, kalio, magnio, fosforo, geležies, aliuminio, vario, mangano, cinko ir kt.),
vitaminų (B1, B2, B6, C, PP, H, K, E), alkaloidų, dažomųjų medžiagų. Įvairios medaus rūšys skiriasi specifiniu skoniu. Eteriniai aliejai suteikia jam malonų aromatą.
100 gramų medaus yra 0,3-3,3% baltymų, 77,2 % angliavandenių ir 335 kalorijos.
